Septintoji kelionė - Šiauliai, Pakruojis

Data – 2014 m.rugsėjo 9-10d.

Organizatoriai – Simona ir Martas

Aplankyti objektai – Dviračių muziejus, Šokolado muziejus, Kryžių kalnas, Pakruojo dvaras, edukacinė programa pas keramiką Marijų Labanauską.

Kelionę kaip ir visuomet pradėjome anksti ryte degalinėje. Jau tapo tradicija, kad kelionės kryptis paaiškėja tik visiems susirinkus į vietą ir pajudėjus įspūdžių link. Pradedant planuoti kelionę ilgai nedvejoję nusprendėm pasirinkti Šiaulių regioną, kadangi Marto gimtinė ir jam artimos bei lankytos vietos. Tiesa, netgi pats Martas kai kuriuose vietose lankėsi pirmą kartą.

Pirmasis objektas – Šiaulių centre, šiauliečių vadinamame Brodvėjuje, įsikūręs dviračių muziejus. Buvome beveik pirmieji lankytojai. Nuostabus gidas, kantriai pasakojo apie daugybę muziejuje stovinčių, bet vis dar besisukančiais pedalais, dviračių. Smagu, kad muziejus turi ir šiuolaikinių modernių stendų, interaktyvių žaidimų (pvz gali minti dviratį ir ekrane matai tarsi važiuotum dviračių taku, arba mindamas dviratį verti suktis vėjo malūnėlį). Vaikams šis muziejus irgi tinkamas ir patiko.

Toliau keliavome pėsti Šiaulių centrine gatve link sekandčio objekto. Labai saldaus, kvepiančio ir viliojančio – Šokolado muziejaus. Šokolado kvapas jaučiamas dar stovint gatvėje. Beje, puikiai ir skaniai pavalgėme muziejaus kavinukėje. Ekskursiję vedęs gidęs, labai įdomiai papasakojo visą šokolado istoriją, sužinojome daug naujų dalykų ne tik apie patį šokoladą, bet ir apie jo gamybą, kilmę ir valgymo kultūrą. Muziejus įrengtas labai šiuolaikiškai, medžiaga pateikta labai įdomiai, vidurį muziejaus net pūpso kavamedis. Vaikus labiausiai nudžiugino interaktyvi lenta su žaidimais ir fotoaparatu. Sužinoję viską apie šokoladą turėjome galimybę patys jį gaminti Rūtos fabriko ceche. Visi buvome aprengti spec.apranga, dėvėjome kepurėles, prijuostės ir jautėmės tikri šokolado meistrai. Ir tada jau galėjome ragauti, gaminti, fantazuoti, lipdyti. Šokolado buvo tiek, kad apsalo širdis mėnesiui į priekį. Valgėm, ragavom ir net namo parsivežėm lauktuvių.

Antrasis objektas išvargino ne tiek fiziškai, kiek emociškai. Sekantis trumpas objektas - metalinė lapė ir auksinis bernelis. O toliau važiavome ramybės ir gryno  oro ieškoti į ko gero patį žymiausią Šiaulių vietą – Kryžių kalną. Visi suaugę esame čia buvę, vieni neseniai, kiti tik mokyklos laikais. Vaikams įspūdis buvo didesnis, laipiojom laipteliais, bėgiojom takeliais, ieškojom įdomių kryžių ir svarstėm kiek milijonų jų čia yra. Diskutavom, kad kiek liūdnai atrodo tarp kryžių žaliuojančios dilgėlės, bet matyt ši vieta tokia jau yra – suaugus su gamta ir tokia natūraliai dirbtina.

Link vakaro atsirado nerimas mūsų vyrų akyse. Ir šį kartą net ne dėl alkio, kurį jau visi jautėme, o dėl...krepšinio!  Vyrai šį kartą pareiškė labai aišku norą dėl vakarienės – važiuojam valgyti ten, kur yra televizorius! Atvykus į kavinę, televizorių radome, susėdome užsisakyti maisto ir paskui paaiškėjo, kad televizorius yra, bet televizijos ne! Kadangi jau nebuvo laiko kur važinėti ir ieškoti, mūsų vyrai išmanūs – krepšinį žiūrėjome per telefonus. Varžybos buvo labai emocingos, net su pratęsimu, kurį visi stebėjome jau automobilių aikštelėje, visiškai sutemus! Buvo atrakcija didelė, nors varžybas ir lietuviai pralaimėjo.

Atidavę duoklę krepšiniui patraukėme link nakvynės vietos – Kryžbarko. Užsakinėjant nakvynę širdyje kirbėjo kažkoks nerimas. Marto tėtis buvo gyvai nuvažiavęs sumokėti avanso. Nerimą kėlė tai kad nebuvo internete nei atsiliepimų, nei normalių foto. Bet tiesiog rinkomės ekonomišką variantą, nes mums gi reikia tik „permiegoti“. Bet atvykę į vietą, visi buvom kiek pakraupę... Tai tokia vieta, kur atrodo viskas sustojo prieš dešimt metų. Niūrūs dailylentėmis kalti kambariai, mediniai dvivėriai langai, neatsiplaunantys san.mazgai, gigantiško dydžio tuščias betonuotas baseinas lauke su statula kažkokia. Kadangi atvykome vakare, kai jau buvo tamsu, tai sulindome į vidų, dar pavakarojome ir gulėm miegoti. Tačiau ryte atsikėlus ir viską pamačius dienos šviesoj norėjosi tik kuo greičiau pavalgyti pusryčius, susikrauti daiktus ir mauti kuo toliau. Beje, įdomus labai sutapimas, tačiau praėjus kelioms dienoms po šios mūsų kelionės, Kryžbarkas (ne „viešbutis“, o kavinė) sudegė...Nebuvo net ką fotografuoti, nebent pavargusius, bet laimingus vaikus, kuriems bet kokia lova yra lova...

Na ką, išlėkėm neatsigręždami iš šios „kaimo turizmo sodybos“ ir patraukėm link Pakruojo. Pakruojas, nedidelis miestelis, tačiau turi labai didelį ir gražų Pakruojo dvarą. Čia praleidome visą dieną. O nuveikėme labai daug – stebėjome paršelių lenktynes, su gidu aplankėme patį Pakruojo dvarą, su vaikais žiūrėjome spektaklį kluonyje, vyrai dalyvavo alaus degustacijoj, nusifotografavom su senoviniais dvariškių drabužiais senoviniu fotoaparatu. Dvaras iš tikrųjų gyvas, pilnas žmonių, edukacinės programos vyksta visą dieną. 

Pakruojo dvare papiknikavę ir pasistiprinę patraukėme į paskutinį punktą – pas keramiką Marijų į dirbtuves. Su Marijumi buvome suderinę, kad jis mums nulipdys mūsų talismaną – Sraigę. Visi labai nustebo išvydę beveik pusmetrio dydžio didžiaakę sraigę. Palikome savo vardus ant sraigės kupros ir palikome sraigę Marijui išdegti, nuglazuoruoti ir pritaisyti ūsus. Sraigės idėja buvo tokia, kad tai bus pereinamas iš vienos šeimos į kitą talismanas. Sraigė gyvens pas tą šeimą namie, kurie organizuos sekančią kelionę. Pamatę tokią linksmą sraigę pakalbėjome, kad reikia dar padaryti visiems po mažesnę, kad gyventų kiekvienuse namuose visada.  Tada Marijus liepė mums pasiraitoti rankoves, nebijoti išsitepti ir minkyti molį! Minkėm, lipdėm, žiedėm, mėtų arbatą gėrėm, šuniukus kalbinom ir taip puikiai užbaigėm mūsų kelionę!