Šešioliktoji kelionė - Trakai

Kelionės organizatoriai – Jurga ir Giedrius
Data – 2018.10.27-28
Vietovė - Trakai, Aukštadvaris
Dalyviai - 14 suaugusių ir 13 vaikų
#bridau #klampoti #lapai #miskas #alpakos (autorė - Indrė)

Pasimatuok eigulio kepurę

Kelionę pradedame prie Varnikų. Nors oras nelepina, tačiau nuotaiką pakelia mus pasitikęs Raimundas Ereminas iš "Pasimatuok eigulio kepurę". Jis mums pasakoja, kaip pažinti medį "vilką", pamoko kaip atskirti gyvūnų pėdsakus, parodo kaip atrodo eglės iš kurių buvo renkami sakai, patikrina mūsų žinias apie medžius - dar turime kur pasitempti, bet pasirodėme neprastai. Radus mažą ąžuoliuką, augantį prie pat kelio, pasiūlo padirbėti - išrinkti medžiui patogesnę vietą ir jį persodinti. Nuo darbo neišsisuko nei vienas - vieni kasa duobę, kiti sužino, kur susirasti gerų žemių ir turi jų prinešti… rankomis. Nors teko per lietų eiti per mišką, nešant vieną kitą mažylį, tačiau puiki Raimundo nuotaika ir tėvų kantrybė padėjo atsilaikyti ir judėti toliau.

Raimundas Ereminas

Šlapias žygis miške

 

Lentvario dvaras

Toliau keliaujame apžiūrėti Lentvario dvaro. Lentvario dvaras yra vadinamas vienu gražiausių Lietuvoje iš dar išlikusiųjų. Ūkinius pastatus bei dvaro rūmus XIX a. viduryje pastatė grafas Juozapas Tiškevičius. Kadangi vyksta renovacijos darbai, tai apžiūrime jį per tvorą. Pastatas tikrai įspūdingas, būtų smagu, kada nors jį pamatyti ir iš vidaus. Pasivaikštome po nuostabaus grožio parką, sukurtą pagal prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduardo Andrė projektą.  

Lentvario dvaras

Vaizdas į Lentvario ežerą

Lentvario bažnyčia

Trumpam stabtelime Lentvario bažnyčioje. Išskirtinio dėmesio yra vertas jos dekoras. Freskomis ir ypatingu sgrafito būdu išpuoštos bažnyčios sienos – retenybė Lietuvoje! Sgrafito technika - tai senovinė dekoravimo technika, kai sienos padengiamos kontrastingų spalvų tinko sluoksniais, tada raižant atidengiami žemutiniai sluoksniai. Beje, dekoravimo darbai vyko pačiame Antrojo pasaulinio karo įkarštyje, kai reikalingos medžiagos buvo laikomos strateginėmis, tik karo reikmėms skirtomis žaliavomis. Dailininkų sąjungos archyvas byloja, kad tuo metu kiekviena dažų tūbelė buvo skirstoma pagal sąrašus. Plačiau

 

S.Šapšalo karaimų tautos muziejus

Keliaujame į Trakus. Užsukame susipažinti su karaimų tauta S. Šapšalo karaimų tautos muziejaus ekspozicijoje. Truputį teko pasivaikščioti pirmyn atgal po Trakus, nes įsivedėme neteisingą adresą į navigaciją. Tikiuosi, kad visi dabar linksmai atsimename tą nuklydimą, bet tądien su mažais vaikais ir nemažais atstumais Jurga Giedriui normaliai akimis pažaibavo ir pacaksėjo :D Jau buvome truputį pavargę ir alkani, todėl nuotraukų kažkaip ir nepasidarėm, nors tikrai buvo įdomu ir norėjosi dar daugiau išgirsti pasakojimo.

Trakų pilis

Sekanti stotelė - Trakų pilis. Supratome, kokį didelį vaidmenį ekskursijoje atlieka gidas. Nors pilies gido užsakymo sistema puikiai suorganizuota, tačiau kas kartą dalyvauji loterijoje. Šį kartą mums teko nelaimingas bilietėlis... Nežavėjo ir pilyje demonstruojami eksponatai, nes tiesiog gidė nemokėjo bendrauti nei su vaikais, nei su jų tėvais. Pasijautėme kaip grįžę į mokyklą ir sėdintys pamokoje pas nuo visko užsiknisusią seną mokytoją. Tikime, kad pilis turi ir savo darbą mylinčių gidų ir Jums pasiseks labiau :)

Maistas ir nakvynė

Prieš sukant į nakvynės vietą vakarieniaujame tradiciškai - Kybynlar, paragaujame tradicinės karaimų trauktinės su kibinais. Skanumėlis!

Nakvynė, pirtis, šokiai ir jautrūs pokalbiai svetingosios Tamaros sodyboje, įsikūrusioje labai gražiame gamtos kampelyje.

Tradicinis sraigės perdavimas sekantiems organizatoriams

Aukštadvario lankytojų centras

Antrąją kelionės dieną pradedame Aukštadvario lankytojų centre. Nors sekmadieniais ir nedirba, tačiau mūsų didelei grupei lankytojų centro durys vis tiek buvo atvertos. Ne be reikalo sako: "belsk ir tau bus atidaryta". Labai smagu sutikti savo darbą mylinčius žmones. Ačiū šiltąjai Emai!

 

Velnio duobė

Susipažinę su Aukštadvario regionu keliaujame gyvai apžiūrėti poros objektų. Pirmiausia į žymiąją Velnio duobę. Tai – geologinis gamtos paminklas. Duobės plotis 60-65 m – 200 m. Plotas 0,04-4,5 ha. Gylis – 30-40 m. Durpių sluoksnio dugne storis apie 9,5 metro. Įtraukta į Europoje labiausiai saugomų 100 gamtos paminklų sąrašą. Mitologinis-sakralinis kultūros paveldo objektas.

Pelkėje ir ją supančiose priemolingose kalvose žaliuoja augimo anomalijų turintys medžiai. Paaiškinti šį keistą gamtos reiškinį bando ne vienas specialistas. Mokslininkai tvirtina, kad prie Velnio duobės fiksuojami energinio lauko nuokrypiai. Bet kokiu atveju tai vieta, kurioje susikerta stiprūs geologiniai biolaukai. 

Velnio duobė – išties paslaptinga vieta. Netgi jos kilmė – kol kas neįminta mįslė.

Aukštadvario piliakalnis 

X–XIV a. stovėjo medinė pilis. Vėliau jai netekus gynybinės reikšmės, įsikūrė Didžiojo kunigaikščio dvaras. Piliakalnio šlaitai statūs, 9–15 m aukščio. Piliakalnyje stovėjo Navinpilio pilis, kurią 1381 m. vasario 14 d. panaudodami patrankas puolė kryžiuočiai. Pilis pasidavė ir buvo sudeginta, tačiau greitai lietuvių atstatyta, nes 1382 m. sausio mėnesį vėl minima, paminėta ir 1384 m. Čia buvo miestelio senoji dalis, gyvenvietė.

Nelabai toli piliakalnio yra Verknės senvagės šaltinis. Pasak senolių, šio šaltinio vanduo tekantis „prieš saulę į rytus“ turi gydomųjų galių, kuris pasemtas ir ilgai laikomas, nesurūgsta. Nuo seniausių laikų vietos gyventojai šį vandenį naudojo gėrimui ir buityje. Ir patys atsigaivinome, ir matėme, kad vietiniai ateina pasisemti skaidraus šaltinio vandens.

Alpakos

Kelionės "razynka" - alpakų ūkis Trakuose. Išklausėme ūkio įkūrimo istoriją, kuri skambėjo labai linksmai ir, kaip sakoma, net per daug gerai, kad būtų tiesa :) Savininkė tikrai linksmų plaučių ir charizmatiška. Ką supratome - alpakoms drąsiai galima kabinti "barakudų" etiketę - kol tavo rankose morkų indelis - ji visa tavo: "love me, feed me, never let me go", kai nebeturi ką pasiūlyti - bėga pas tą, kas turi :) Šiaip alpakos neįtikėtinai švelnios vilnos, kelių spalvų, visos su skirtingomis šukuosenomis. Vitaminas C ir gera nuotaika garantuota, nors buvo kam ir nepasisekė - gavo nestiprų spyrį į koją - prie alpakų negalima eiti iš nugaros! Dabar pabandykit susilaikyti nenusišypsoję.

Angelų kalva

Štai ir paskutinis kelionės punktas - Angelų kalva - pasiektas. Pradinės Angelų kalvos idėjos iniciatorės Dominyka Dubauskaitė-Semionovė ir Lolita Piličiauskaitė-Navickienė 2009 metais sumanė pagerbti Lietuvos vardo tūkstantmečio jubiliejų bei Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bazilikos 600 metų jubiliejų ir ant kalno įkurdinti 10 angelų. Šiandien šiame 4,3 ha plote dangų sveikina daugiau kaip 40 didelių ir mažesnių medinių angelų, iš ąžuolo drožtų koplytstulpių ir jų vis daugėja. Kiekvienas ant kalvos esantis angelas įkūnija vieną iš gyvenimo tiesų, pamatinių žmonijos ar krikščioniškųjų vertybių. Vieta visiškai nemokama ir pritaikyta lankymui bet kuriuo paros metu. Nuvykite ir paieškokite savojo angelo!

Iki kitų susitikimų!

Penkioliktoji kelionė po Lietuvą - Akmenės rajonas 2018 06 29 – 07 01

Nors buvo vasara, bet orelis pasitaikė kaip tyčia toks visai ne vasariškas. Į sodybą „Viliošiai“ atvykome visai vėlai, buvo bepradėję temti. Mūsų kelionės namai – vasarnamiai, bet šį vakarą tas faktas visai nedžiugino. 

Pagrindiniame sodybos pastate dar vyko vestuvės, pievoje stovėjo palapinė, kurioje taip pat vyko „tūsas“, taigi atvykimas ir pasitikimas buvo gan chaotiškas, nameliai nedžiugino erdve ir jaukumu, mūsų šeimynų laukė dviaukštės lovos...Organizatoriai Vincas ir Indrė akimirką patyrė lengvą šoką (nu gerai gerai, šoką patyrė tik Indrė), bet mūsų kompanija nebūtų mūsų kompanija  - greitai išsidalinus nakvynės kampelius, susirinkus viename iš namelių, glaudžiai sėdome aplink stalą, kur jau dalinomės užkandžiais, skambėjo juokas ir istorijos. Vaikai tuo tarpu užkariavo lovų antro aukšto erdves 😊 Žinoma, ne patys mažiausi.

Ir taip atėjo rytas. Saulutė pamažu teikė vilties. Sočiai papusryčiavę iškeliavome į savo pirmąjį objektą. Tai buvo pagrindinė šios kelionės vinis – Akmenės rajono karjerai. Kartu su karjerais.lt vedliu Justu praleidome geras tris valandas.

Aplankėme kelis skirtingus karjerus: Karpėnų klinčių, Menčių klinčių ir Šaltiškių molio. Mūsų žingeidžiai kompanijai labai patiko sužinoti apie karjerų istoriją, kasybos technologiją, geologiją. Jausmas toks lyg būtum pabuvojęs ne Lietuvoje. Penas akims ir pojūčiams! 

Antrame plane - selfiukas :)

Technikos gigantai žavėjo savo dydžiu, buvo išties dideli, o mes pasijautėme kaip skruzdėlytės. Kojos klampojo po neįprastas molio ir klinčių erdves, lipom ir leidomės, ėjom šalia karjerų geležinkelio, nulydėjom vieną kitą traukinuką. Vaikai turėjo užtektinai erdvės išdykavimams. Milžinišką plotą užimantis Šaltiškių molio karjeras net nepanašus į žemės paviršių. Primena Marso paviršių 😊

Su Justu atsisveikinome ties Papilės apžvalgos bokštu. Tai mūsų antras kelionės objektas. Apžvalgos bokštas dar vadinamas Jurakalnio apžvalgos bokštu ir yra pastatytas ant stataus Ventos upės kranto, todėl iš apžvalgos bokšto atsiveria gražus Ventos upės vingio vaizdas bei Papilės miestelio panorama.

Nerukus pasiekėme trečią kelionės objektą - Simono Daukanto muziejų Papilėje. Turbūt retas kuris nežino, kas toks buvo Simonas Daukantas. Žymus lietuvių istorikas, rašytojas, tautiškumo žadintojas. Muziejus čia įkurtas ne šiaip sau – Simonas Daukantas Papilėje praleido paskutinius gyvenimo metus. Muziejuje saugomi įvairaus pobūdžio su Simonu Daukantu susiję eksponatai. Čia radome Justino Marcinkevičiaus kūrinio „Daukantas“ rankraštį, įvairios dokumentinės medžiagos ir pan. Unikaliausias muziejuje esantis eksponatas – paties Simono Daukanto iš obels šakų pagaminta kėdė. Kieme esančioje klėtelėje - mažutė etnografinė ekspozicija. Čia apžiūrėjome įvairius namų ūkio padargus. Už klėtelės radome taką, grįstą akmenimis. 

Tai mūsų ketvirtas šios dienos kelionės objektas. Kilometro ilgio takas vadinamas Jurakalnio pažintiniu geologiniu taku.  Šiuo taku nuėjome iki Ventos upės. Ir grįžome agal 😊 

Tada trupučiuką pavažiavome ir skaniai sočiai papietavome Ventos miestelio kavinukėje, kur mums vieniems buvo skirta banketinė salė ir jau laukė iš anksto užsakyti patiekalai.

Penktas objektas - Ventos regioninio parko lankytojų centras. Čia atradome interaktyvią ekspoziciją, gidę, kuri greitomis viską supasakojo ir keletą įdomesnių eksponatų, iš jų ir dinozaurai 😊

Diena buvo išties graži, išėjus iš Ventos lankytojų centro vis dar smagiai švietė saulė, todėl nusprendėme, kad pats metas nusipirkti ledų. Papilės miestelyje susiradome parduotuvėlę, kuri buvo visai greta Simono Daukanto paminklo.  Čia ir suvalgėme ledus. Elegantiška Simono Daukanto figūra vienoje rankoje laiko knygą, kita – rodo į žemę. Paminklą 1928 m. sukūrė skulptorius Vincas Grybas. Paminklas skleidžia tiek išorinio, tiek vidinio dvasinio pasaulio harmoniją. Tai yra ne tik Papilės, bet ir visos Lietuvos simbolis, įprasminantis išmintį, laisvę ir valią.

Visi objektai tądien buvo arti vienas kito, todėl pagal nuotaiką ir energiją nusprendėme, kad paskutiniu objektu taps kabantis beždžionių tiltas per Ventą ir jau trauksime link savo vasarnamių.

Grįžę tarp 17-18 val. turėjome sočiai laiko pavakaroti. Išbandėme lauko supynes, lieptukus per vandens telkinuką, išsiruošėme į sodybos kavinę pavakarieniauti. Kavinė Luokava buvo panaši į aplinkinių miestelių traukos centrą, čia vyko vakaro programa su gyva muzika 😊 Vaikams tai buvo gera atrakcija. Vakarą užbaigėme šalia laužo šviesos ir fejerverkų 😊

Kita diena ir vėl prasidėjo bendrais pusryčiais sodybos kavinėje. Čia garbingai įteikėme Sraigę Motinėlę sekančios kelionės organizatoriams – Giedriaus ir Jurgos šeimynai. 

Saulė nešvietė, bet ir nelijo. Mes patraukėme į pagrindinį ir vienintelį tos dienos objektą - Kamanų valstybinio gamtinio rezervato direkciją ir lankytojų centrą. Čia mūsų laukė gidas, kuris specialiai dėl mūsų ir atvyko į sekmadieniais nedirbantį lankytojų centrą. Lydimi gido išvykome į Kamanų valstybinį gamtinį rezervatą. 

Ekskursiją pradėjome nuo apžvalgos bokšto. Tai įspūdingas 30 m aukščio bokštas su dviem apžvalgos aikštelėmis. Įlipus į apžvalgos bokštą atsivėrė panorama su vaizdingomis Kamanų pelkės plynėmis ir salomis, aplinkui besidriekiančiais miškais. 

Šalia bokšto driekiasi Kamanų mokomasis takas. Tako pradžia yra ties rezervato teritorijos riba. Lydimi nuoširdaus ir savo darbui atsidavusio gido leidomės į dviejų valandų kelionę, kurioje sužinojome apie gyvūnų biologiją, jų aplinką, pamatėme kaip mišraus miško tankmė atsiremia į pelkę, kaip aukštapelkės šlaitas pasidengia samanų danga, išvydome Kamanų senežerį, kuriame migracijos metu poilsiui leidžiasi žąsys, antys. 

Po rimto pasivaikščiojimo tikroje gamtoje grįžome į lankytojų centrą, kur jau pavargę mėgavomės G. Aleknos sukurtu filmu „Kamanų rezervatas“, išbandėme terminalus. Juose vaizdžiai pateikiama informacija apie pelkės ir miško ekosistemas bei augalų ir gyvūnų rūšis. 

Lauko aikštelėje su kai kuriais jau atsisveikinome, su kitais pakeliui namo sustojome sukirsti picų. Atsimojavome, atsibučiavome ir laimingi parvykome namo.