Aštuntoji kelionė - Dzūkija

Kelionės data -  2015 balandžio 18-19d.
Organizatoriai - Indrė ir Vincas

Diena prasidėjo ne itin šiltai. Lyjant lietui paskubomis pasilabinome Vincų kieme ir sulindę į mašinas pajudėjome. Įdomu buvo tai, kad sulig šia kelione mūsų keliauninkų ratelį papildė naujovė: racijos. Išbandydami racijas spėliojome, kur link važiuojame.

11 valandą dienos pasiekėme savo pirmąjį tašką – Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centrą, įsikūrusį Marcinkonyse. Susipažinome su gide, kuri gana rimtu veidu dvejojo ar mūsų mašinytės įveiks kelią ir pateks ten, kur turi patekti. Mat pastarosiomis dienomis daug palyta, kelias klampus. Tačiau kažkokio kito pasirinkimo neturėjome ir pajudėjome link Čepkelių raisto. Netrukus prasidėjo smagumai. O galbūt tai buvo ir visos kelionės vinis! Šeši mūsų ekipažai sustojo ties giliai provėžuotu keliu. O tai buvo reikalų! Vyrukai apžiūrėjo, išdiskutavo, prinešė šakų ir vienas po kito stojo į akistatą su keliu: įveiksi arba neįveiksi. Čia buvo gera dozė adrenalino, kartu – nepamirštama kelionės pradžia ir daug daug šnekų apie tai.

 Na o toliau, dviejų valandų kelionė pėsčiomis po parką. Gerai, kad jau ir lietus buvo nurimęs. Mus supo daug natūralios, tikros gamtos, švarus oras ir nesibaigiantis gidės pasakojimas. Atsisveikinę su gide, patraukėme link bityno. Miško sodyboje įkurtas bitynas turėjo kiek kitokius avilius nei įprasta matyti. Tai medžių drevėse suformuoti aviliai. Čia buvo keistoka vieta. Buvo galima pabandyti įkopti į medį, paragauti medaus, pasiklausyti savininko pasakojimo, tačiau tas pasakojimas buvo toks padrikas ir toks „po nosimi“, kad regis likome iki galo nesupratę, ką mes čia veikiame...Bent jau akys tikrai turėjo kur pasiganyti.

Apie 15 valandą mūsų laukė vėlyvi pietūs. Geriausia naujiena buvo ta, kad pietų sustojome ten, kur jau ir likome visai nakčiai! Senovinio stiliaus sodyboje mus pasitiko dzūkų šeimininkė su dzūkiškais barščiais ir pečiuje keptu kugeliu!!! Niam niam.. Pavalgius prasidėjo edukacijos: šiaudelių narstymas ir grikinės „babkos“ kepimas. Vaikai ir visiem, kam buvo įdomu pasigamino po paukštuką, kiti gi – mokinosi kepti pyragą iš grikių.

Ši kelionė buvo kitokia. Niekur neskubėjome, jautėmės kaip namie. Po edukacijų kai kas išėjo pasivaikščioti, karvyčių, avyčių apžiūrėti, o kai kas liko ir ramiai šnekučiavosi, gurkšnojo arbatą. Tai buvo laisvas laikas iki kitos edukacijos. Jau visai vakarop sodyboje pasirodė du svečiai ir pravedė brandintų sūrių degustaciją. Ragavome, klausėme, buvo super! Kaimynystėje įsikūręs sūrių ūkis su sava istorija ir subtilybėmis buvo kažkas netikėto, Audrius, vienas iš savininkų, buvo paprastas ir kartu bendraujantis. Daug kam patiko natūralus jogurtas su medumi.

Tada atėjo naktis. Jaukus nakvojimas. Ir, žinoma, kitas rytas. Papusryčiavę palikome sodybą ir miško keliais keleliais privažiavome Merkinės piramidę. Ji daug kam paliko gilų įspūdį. Paskutiniai aplankyti taškai buvo naujasis Merkinės apžvalgos bokštas ir Merkinės piliakalnis.

Liškiavos dvaro kompleksas nebuvo labai svetingas, jis neveikė...Taip sekmadienis ir įpusėjo. Vėl išalkome ir nutarėme kelionę užbaigti pietumis Druskininkuose.