Devintoji kelionė - Vilnius

Kelionės organizatoriai – Jurga ir Giedrius

Data – 2015 11 14

Vietovė - Vilnius

Aplankytos vietos: Valdovų rūmai – Katedros požemiai – Pinigų muziejus – Vilniaus senamiestis – Drugelių namai

Dalyviai - 10 suaugusių ir 10 vaikų

Orai

Pagal pradinį sumanymą kelionė turėjo prasidėti 7-ą ryto, tačiau koją pakišo oras, nes ryte buvo suplanuotas vaikščiojimas po senamiestį, o pasitaikė labai lietinga diena. Nors ir nėra blogo oro, tik netinkama apranga, tačiau nerizikavome iš karto visi sušlapti, nes vien skėčių nepakanka, juk turėjome net keturis dalyvius vežimėliuose.

Valdovų rūmai

Taigi labiau išsimiegoję ir žvalesni atlekiame į Vilnių -  Valdovų rūmus, kur mūsų jau laukia gidė, kuri nekantrauja viską kuo greičiau aprodyti. Kadangi teko truputį prasilėkti per balas, tai kai kurių jau kojos buvo šlapios. Gerai, kad rūmuose šilta.

Pirmiausia visi gavome bilietėlius su skirtingais raktais ant jų. Ekskursijos metu, buvo galima pabandyti rūmuose rasti savo rakčiuką ir apžiūrėti gyvai. Ar kam nors pavyko?

Pilnas muziejus mūsų:

Gal kas pamenate skandalą, kai valdovų rūmai užsipirko daug cukraus? Pasirodo, kad tai puiki restauravimo priemonė, padedanti išstumti iš senų medinių daiktų vandenį. Štai „cukrinės“ kanalizacijos fragmentas:

Koks valdovas be sosto ir karūnos bei gerų manierų?

Katedros požemiai

Gidės teko ilgokai palaukti, gerai, kad vaikai tai ištvėrė. Kadangi katedros požemiuose buvo laidojama daug svarbių asmenų, tai kapų prisižiūrėjome. Pamatėme net Barboros Radvilaitės poilsio vietą.

Ekskursijos gale aplankėme ir Šv. Kazimiero koplyčią. Meno žinovai Vilniaus katedrą vadina nuostabiu juvelyro žiedu, o Šv. Kazimiero koplyčią — to papuošalo brangakmeniu.

Daugiau informacijos ir simbolikos aiškinimo galima rasti čia: http://www.katedra.lt/kazimiero-koplycia/

Viena smagiausių dalių, kurioje būna daugiausiai šurmulio – pietūs. Ši kartą labai jau moteriškoje kavinėje „Pinavija“ skanaujame kibinus. Kai kas neatsilaiko ir ten viliojantiems tortams, kai negali apsispręsti, kurio labiau norisi.

Kiek atsipūtę lekiame į sekantį objektą.

Pinigų muziejus

Muziejus tikrai įdomus, nes juk kiekvienas norime to ar ne, susiduriame su pinigais ir karts nuo karto apie juos pagalvojame.

Nustebino, kad ten labai šilta, jauku ir interaktyvu. Tikrai smagu atsidurti ten, kai lauke taip šalta.

Piramidė iš milijono 1 lietuviško cento monetų:

O trys milijonai atrodo taip:

Tradicinė nuotrauką – mes verti milijono, o gal net kelių :D Tas kur pasislėpęs centre – Vytis.

Pasivaikščiojimas po Vilniaus senamiestį

Kartu su gidu vaikštome po Vilniaus senamiesčio žymiausius kiemelius, juodąjį Vilnių, žymias vietas.

Gražu...

„Games of thrones“

Ten kur šilta

Pagaliau kitas pasaulis, kur šilta ir gera mums laaabai sušalusiems - Drugelių namai. Sužinome, kaip drugeliai atvyksta iš drugelių fermų, kaip jie maitinasi savo straubliukais, kad kiaušinėliams išsiristi reikalinga saulės šviesa, kokie jautrūs jų sparneliai.

Na ir kelionę baigiame, ją aptariame ir dalinamės įspūdžiais čia:

Aštuntoji kelionė - Dzūkija

Kelionės data -  2015 balandžio 18-19d.
Organizatoriai - Indrė ir Vincas

Diena prasidėjo ne itin šiltai. Lyjant lietui paskubomis pasilabinome Vincų kieme ir sulindę į mašinas pajudėjome. Įdomu buvo tai, kad sulig šia kelione mūsų keliauninkų ratelį papildė naujovė: racijos. Išbandydami racijas spėliojome, kur link važiuojame.

11 valandą dienos pasiekėme savo pirmąjį tašką – Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centrą, įsikūrusį Marcinkonyse. Susipažinome su gide, kuri gana rimtu veidu dvejojo ar mūsų mašinytės įveiks kelią ir pateks ten, kur turi patekti. Mat pastarosiomis dienomis daug palyta, kelias klampus. Tačiau kažkokio kito pasirinkimo neturėjome ir pajudėjome link Čepkelių raisto. Netrukus prasidėjo smagumai. O galbūt tai buvo ir visos kelionės vinis! Šeši mūsų ekipažai sustojo ties giliai provėžuotu keliu. O tai buvo reikalų! Vyrukai apžiūrėjo, išdiskutavo, prinešė šakų ir vienas po kito stojo į akistatą su keliu: įveiksi arba neįveiksi. Čia buvo gera dozė adrenalino, kartu – nepamirštama kelionės pradžia ir daug daug šnekų apie tai.

 Na o toliau, dviejų valandų kelionė pėsčiomis po parką. Gerai, kad jau ir lietus buvo nurimęs. Mus supo daug natūralios, tikros gamtos, švarus oras ir nesibaigiantis gidės pasakojimas. Atsisveikinę su gide, patraukėme link bityno. Miško sodyboje įkurtas bitynas turėjo kiek kitokius avilius nei įprasta matyti. Tai medžių drevėse suformuoti aviliai. Čia buvo keistoka vieta. Buvo galima pabandyti įkopti į medį, paragauti medaus, pasiklausyti savininko pasakojimo, tačiau tas pasakojimas buvo toks padrikas ir toks „po nosimi“, kad regis likome iki galo nesupratę, ką mes čia veikiame...Bent jau akys tikrai turėjo kur pasiganyti.

Apie 15 valandą mūsų laukė vėlyvi pietūs. Geriausia naujiena buvo ta, kad pietų sustojome ten, kur jau ir likome visai nakčiai! Senovinio stiliaus sodyboje mus pasitiko dzūkų šeimininkė su dzūkiškais barščiais ir pečiuje keptu kugeliu!!! Niam niam.. Pavalgius prasidėjo edukacijos: šiaudelių narstymas ir grikinės „babkos“ kepimas. Vaikai ir visiem, kam buvo įdomu pasigamino po paukštuką, kiti gi – mokinosi kepti pyragą iš grikių.

Ši kelionė buvo kitokia. Niekur neskubėjome, jautėmės kaip namie. Po edukacijų kai kas išėjo pasivaikščioti, karvyčių, avyčių apžiūrėti, o kai kas liko ir ramiai šnekučiavosi, gurkšnojo arbatą. Tai buvo laisvas laikas iki kitos edukacijos. Jau visai vakarop sodyboje pasirodė du svečiai ir pravedė brandintų sūrių degustaciją. Ragavome, klausėme, buvo super! Kaimynystėje įsikūręs sūrių ūkis su sava istorija ir subtilybėmis buvo kažkas netikėto, Audrius, vienas iš savininkų, buvo paprastas ir kartu bendraujantis. Daug kam patiko natūralus jogurtas su medumi.

Tada atėjo naktis. Jaukus nakvojimas. Ir, žinoma, kitas rytas. Papusryčiavę palikome sodybą ir miško keliais keleliais privažiavome Merkinės piramidę. Ji daug kam paliko gilų įspūdį. Paskutiniai aplankyti taškai buvo naujasis Merkinės apžvalgos bokštas ir Merkinės piliakalnis.

Liškiavos dvaro kompleksas nebuvo labai svetingas, jis neveikė...Taip sekmadienis ir įpusėjo. Vėl išalkome ir nutarėme kelionę užbaigti pietumis Druskininkuose.

Septintoji kelionė - Šiauliai, Pakruojis

Data – 2014 m.rugsėjo 9-10d.

Organizatoriai – Simona ir Martas

Aplankyti objektai – Dviračių muziejus, Šokolado muziejus, Kryžių kalnas, Pakruojo dvaras, edukacinė programa pas keramiką Marijų Labanauską.

Kelionę kaip ir visuomet pradėjome anksti ryte degalinėje. Jau tapo tradicija, kad kelionės kryptis paaiškėja tik visiems susirinkus į vietą ir pajudėjus įspūdžių link. Pradedant planuoti kelionę ilgai nedvejoję nusprendėm pasirinkti Šiaulių regioną, kadangi Marto gimtinė ir jam artimos bei lankytos vietos. Tiesa, netgi pats Martas kai kuriuose vietose lankėsi pirmą kartą.

Pirmasis objektas – Šiaulių centre, šiauliečių vadinamame Brodvėjuje, įsikūręs dviračių muziejus. Buvome beveik pirmieji lankytojai. Nuostabus gidas, kantriai pasakojo apie daugybę muziejuje stovinčių, bet vis dar besisukančiais pedalais, dviračių. Smagu, kad muziejus turi ir šiuolaikinių modernių stendų, interaktyvių žaidimų (pvz gali minti dviratį ir ekrane matai tarsi važiuotum dviračių taku, arba mindamas dviratį verti suktis vėjo malūnėlį). Vaikams šis muziejus irgi tinkamas ir patiko.

Toliau keliavome pėsti Šiaulių centrine gatve link sekandčio objekto. Labai saldaus, kvepiančio ir viliojančio – Šokolado muziejaus. Šokolado kvapas jaučiamas dar stovint gatvėje. Beje, puikiai ir skaniai pavalgėme muziejaus kavinukėje. Ekskursiję vedęs gidęs, labai įdomiai papasakojo visą šokolado istoriją, sužinojome daug naujų dalykų ne tik apie patį šokoladą, bet ir apie jo gamybą, kilmę ir valgymo kultūrą. Muziejus įrengtas labai šiuolaikiškai, medžiaga pateikta labai įdomiai, vidurį muziejaus net pūpso kavamedis. Vaikus labiausiai nudžiugino interaktyvi lenta su žaidimais ir fotoaparatu. Sužinoję viską apie šokoladą turėjome galimybę patys jį gaminti Rūtos fabriko ceche. Visi buvome aprengti spec.apranga, dėvėjome kepurėles, prijuostės ir jautėmės tikri šokolado meistrai. Ir tada jau galėjome ragauti, gaminti, fantazuoti, lipdyti. Šokolado buvo tiek, kad apsalo širdis mėnesiui į priekį. Valgėm, ragavom ir net namo parsivežėm lauktuvių.

Antrasis objektas išvargino ne tiek fiziškai, kiek emociškai. Sekantis trumpas objektas - metalinė lapė ir auksinis bernelis. O toliau važiavome ramybės ir gryno  oro ieškoti į ko gero patį žymiausią Šiaulių vietą – Kryžių kalną. Visi suaugę esame čia buvę, vieni neseniai, kiti tik mokyklos laikais. Vaikams įspūdis buvo didesnis, laipiojom laipteliais, bėgiojom takeliais, ieškojom įdomių kryžių ir svarstėm kiek milijonų jų čia yra. Diskutavom, kad kiek liūdnai atrodo tarp kryžių žaliuojančios dilgėlės, bet matyt ši vieta tokia jau yra – suaugus su gamta ir tokia natūraliai dirbtina.

Link vakaro atsirado nerimas mūsų vyrų akyse. Ir šį kartą net ne dėl alkio, kurį jau visi jautėme, o dėl...krepšinio!  Vyrai šį kartą pareiškė labai aišku norą dėl vakarienės – važiuojam valgyti ten, kur yra televizorius! Atvykus į kavinę, televizorių radome, susėdome užsisakyti maisto ir paskui paaiškėjo, kad televizorius yra, bet televizijos ne! Kadangi jau nebuvo laiko kur važinėti ir ieškoti, mūsų vyrai išmanūs – krepšinį žiūrėjome per telefonus. Varžybos buvo labai emocingos, net su pratęsimu, kurį visi stebėjome jau automobilių aikštelėje, visiškai sutemus! Buvo atrakcija didelė, nors varžybas ir lietuviai pralaimėjo.

Atidavę duoklę krepšiniui patraukėme link nakvynės vietos – Kryžbarko. Užsakinėjant nakvynę širdyje kirbėjo kažkoks nerimas. Marto tėtis buvo gyvai nuvažiavęs sumokėti avanso. Nerimą kėlė tai kad nebuvo internete nei atsiliepimų, nei normalių foto. Bet tiesiog rinkomės ekonomišką variantą, nes mums gi reikia tik „permiegoti“. Bet atvykę į vietą, visi buvom kiek pakraupę... Tai tokia vieta, kur atrodo viskas sustojo prieš dešimt metų. Niūrūs dailylentėmis kalti kambariai, mediniai dvivėriai langai, neatsiplaunantys san.mazgai, gigantiško dydžio tuščias betonuotas baseinas lauke su statula kažkokia. Kadangi atvykome vakare, kai jau buvo tamsu, tai sulindome į vidų, dar pavakarojome ir gulėm miegoti. Tačiau ryte atsikėlus ir viską pamačius dienos šviesoj norėjosi tik kuo greičiau pavalgyti pusryčius, susikrauti daiktus ir mauti kuo toliau. Beje, įdomus labai sutapimas, tačiau praėjus kelioms dienoms po šios mūsų kelionės, Kryžbarkas (ne „viešbutis“, o kavinė) sudegė...Nebuvo net ką fotografuoti, nebent pavargusius, bet laimingus vaikus, kuriems bet kokia lova yra lova...

Na ką, išlėkėm neatsigręždami iš šios „kaimo turizmo sodybos“ ir patraukėm link Pakruojo. Pakruojas, nedidelis miestelis, tačiau turi labai didelį ir gražų Pakruojo dvarą. Čia praleidome visą dieną. O nuveikėme labai daug – stebėjome paršelių lenktynes, su gidu aplankėme patį Pakruojo dvarą, su vaikais žiūrėjome spektaklį kluonyje, vyrai dalyvavo alaus degustacijoj, nusifotografavom su senoviniais dvariškių drabužiais senoviniu fotoaparatu. Dvaras iš tikrųjų gyvas, pilnas žmonių, edukacinės programos vyksta visą dieną. 

Pakruojo dvare papiknikavę ir pasistiprinę patraukėme į paskutinį punktą – pas keramiką Marijų į dirbtuves. Su Marijumi buvome suderinę, kad jis mums nulipdys mūsų talismaną – Sraigę. Visi labai nustebo išvydę beveik pusmetrio dydžio didžiaakę sraigę. Palikome savo vardus ant sraigės kupros ir palikome sraigę Marijui išdegti, nuglazuoruoti ir pritaisyti ūsus. Sraigės idėja buvo tokia, kad tai bus pereinamas iš vienos šeimos į kitą talismanas. Sraigė gyvens pas tą šeimą namie, kurie organizuos sekančią kelionę. Pamatę tokią linksmą sraigę pakalbėjome, kad reikia dar padaryti visiems po mažesnę, kad gyventų kiekvienuse namuose visada.  Tada Marijus liepė mums pasiraitoti rankoves, nebijoti išsitepti ir minkyti molį! Minkėm, lipdėm, žiedėm, mėtų arbatą gėrėm, šuniukus kalbinom ir taip puikiai užbaigėm mūsų kelionę!