Antroji kelionė - vidurio Lietuva

Kelionės organizatoriai – Indrė ir Vincas

Data - 2012 09 01
Vietovė – Vidurio Lietuva, Krekenavos regioninis parkas
Aplankytos vietos – Pašilių stumbrynas, Girinio takas, Krekenavos regioninio parko lankytojų centras, Čičinsko kalnas, Linų muziejus (iš išorės), Mėnulio akmens parkas, beždžionių tiltas pakeliui.

Garbės svečiai – Greta ir Vitalijus

Moksleiviai su gėlėmis rankose patraukė į mokyklą, o mūsų klubelis rugsėjo pirmąją nusprendė pažymėti kelione į vidurio Lietuvą. Taigi 8-ą valandą ryto mūsų „salotinė“ armija aiškiai išsiskyrė iš visų kitų degalinės Lukoil lankytojų, kai pavėlavę organizatoriai kartu su garbės svečiais prisijungė prie jau nekantraujančių kelionės draugų.

Kaip jau supratote, šį kartą pajudame nuo Lukoil degalinės autostradoje Kaunas-Klaipėda.

Nuotaikos puikios, nors vėjas gan stiprokai taršo plaukus :) Pasidaliname paskutinius marškinėlius ir apsirėdę klubo simbolika startuojame Panevėžio link.

Dar prieš 10 valandą pasiekiame savo pirmąjį tašką – Pašilių stumbryną.

Saulutė dar nelepina, bet oras tikrai gaivus pasivaikščiojimui gamtoje. Kas su „botikais“, kas su „kapišonais“, o rankose pintinėmis skubame ir nekantraujame pamatyti tuos egzotiškus milžinus.

Ir iš tiesų – įspūdis buvo didelis! Tiek vaikai, tiek mes išplėtę akis stebėjome kaip visa banda artinasi, trinasi į medžius :), žaidžia, pešasi..

Vienoje iš stebėjimui įrengtų pavėsinių užkandame keptos duonos, kitų skanumynų ir po truputį žingsniuojame link mašinų, juk norisi ir kitur suspėti.

Vos kelis kilometrus pagrįžus nuo Pašilių stumbryno sustojame pamatyti Lietuvos sukilėlių slaptaviečių. Beeinant mišku įvertini, kad ši kelionė – tai tikras pabėgimas nuo miesto: daug gamtos, žalumos, tyro oro.

Vikrios mergaitės jau ir grybų spėjo prisirinkti :)

Dar po gero pusvalandžio ir vėlgi stojame Krekenavos girininkijos miško aikštelėje. Šį kartą mūsų objektas - pažintinis "Girinio takas" įrengtas 2003 metais. Tako tikslas - natūralioje aplinkoje supažindinti lankytojus su mišku, jo struktūra bei jame vykdomais darbais, pratinti žmones kultūringai elgtis gamtoje :)

Juo keliaudami susipažinome su labiausiai Lietuvos miškuose paplitusiomis medžių rūšimis, miško ardais, pagrindiniais miško priežiūros darbais. Apsišvietėme J Įdomu tai, kad tai nėra labai išpopuliarintas turizmo objektas, tačiau žavus savo miško takučiais, originaliais stendais, išsamia informacija. Verta atrasti tokius Lietuvos kampelius!

Pakeliui radome apžvalgos bokštelį, iš kurio atsivėrė vaizdingas Linkavos upelio slėnis ir skardis.

Pailsėję ant suolelių, o kai kas palei medžius bei užkandę sumuštiakų pajudėjome toliau.

Taip tyru oru pravalę plaučius lygiai vidurdienį pasiekėme Krekenavos regioninio parko lankytojų centrą. Ir nė kiek neperdedant  - buvome apakę! Dar nė vienas iš mūsų neesame matę tokio gražaus lankytojų centro. Ekspozicinė juosta lankstėsi per visą patalpos erdvę, atkartodama Nevėžio upės vingius, vienur sukdama į kairę, kitur - į dešinę, žemyn ir aukštyn, palikdama senvages ir užutekius. Informacija pateikiama įdomiais pasakojimais, iliustruotais išraiškingais dideliais vaizdais..Mes lietėme akmenukus, samanėles, ausinėmis klausėmės paukštelių čiulbesio, žiūrėjome reportažą apie stumbrus, uostėme būdingus parko gamtos kvapus, grožėjomės inkrustuotais augalėliais, skaitėme informaciją interaktyviame ekranėlyje..:)

Kadangi lankytojų centre užsibuvome gerokai ilgiau nei planuota, tai ir pilvai jau burbti pradėjo :) Turbūt vienintelis netobulumas šioje kelionėje, kad pakeliui nebuvo galima rasti vietėles skaniai pavalgyti. Tad teko patraukti į patį Panevėžį. Na bet ar neįdomu papietauti pačiame Panevėžio teatre? Kijevo kotletai, sultinukai, naminė mišrainė..
Tik apie trečią valandą privažiavome Linų muziejaus malūną. Deja, šeštadienį jis jau uždarytas. O taip knietėjo patekti vidun..Nieko, kai jau neliks kur keliauti, grįšime dar kartą :)

Netoli Linų muziejaus pūpso Čičinsko piliakalnis – jis taip pat buvo mūsų sąraše. Pasak padavimo, kalnas supiltas buvusio mūšio vietoje: mūšyje žuvęs vadas, o žmonės nešę kepurėmis žemę ir jo kapo vietoje supylę didelį kalną. Organizatoriai stengėsi papasakoti ką žinoję apie šį kalną ir jo poną Čičinską. Tai, kad ponas liepdavęs baudžiauninkui medyje kukuoti ir jį nušaudavęs, skriaudęs moteris, o kartą į bažnyčią įjojęs raitas.

Nors buvo nesuplanuota, tačiau lankytojų centre nuspręsta aplankyti dar vieną įdomų objektą – beždžionių tiltą, kuris, pasirodo, buvo visai pakeliui. Iš Krekenavos keliaudami jau Kauno link, stabtelėjome trumpam pajausti siūbuojantį tiltą. Ir kaip tik pradėjo lynoti. Švelnus lietutis mūsų neišgąsdino ir mes linksmai išdykavome ant siūbuojančio tilto. Dar ir skanių sumuštinių užkandome :) Tikslaus vietovės pavadinimo nepamename..

Na ir paskutinė stotelė – Mėnulio akmens parkas prie buvusio Leonardavo dvaro sodybos. Deja, dabar iš Leonardavo dvaro tik medžių alėja ir terasinis parkas belikę. Tad važiuodami dar ir pravažiuoti sugebėjome. Čia išvydome kol kas nedidelę ir dar ne daug kam žinomą,  skulptoriaus Alfrido Pajuodžio įkurtą akmens skulptūrų ekspoziciją po atviru dangumi, keistai pavadintą „Mėnulio akmens parku”. Prisiglaudėme medinėje terasoje po stogeliu ir jau pliaupiant lietui iškylavome. Pasijautė ir lengvas nuovargis, tad tik valgėme, juokėmės, gulėjome..

O geriausias prisiminimas iš šios kelionės  - tai šieno kitkos. Jų radome tiek važiuojant į priekį, tiek grįžtant atgal. Kaip vaikai šėlome šiaudiniuose laukuose: ridenome, lipome, šokinėjome. Gal kiek ir išprotėję esame, bet taip mes kuriame prisiminimus! Kad būtų gera keliauti :)

Trečios kelionės organizavimo estafetė atiteko... Jurgos ir Giedriaus šeimynai :)