Susiskaičiuokim :)

Po trijų oficialių klubo "Visur kartu" kelionių, pagalvojau, kad smagu paskaičiuoti būtų :)


Pirmoje kelionėje dalyvavo:
5 šeimos - 10 suaugusių ir 6 vaikai (5 mergaitės ir 1 berniukas :))

Po trečios kelionės mūsų jau yra tiek:
7 šeimos - 14 suaugusių ir 8 vaikai (7 mergaitės ir 1 berniukas).

Taigi, ramiai laukiam sekančios kelionės ir mūsų šaunaus būrio pagausėjimo :)

Trečioji kelionė po Kauno muziejus

Po žiemos paprastai ateina pavasaris, bet šiais metais sulaukę kovo 16 dienos ir nepajutę pavasarinio vėjo dvelksmo keliamės ryte ir lekiame prisiminti ir pamatyti kažką naujo savo kam gimtąjame, kam prisijaukintame Kaune :)

Kelionės organizatoriai – Jurga ir Giedrius

Data - 2013 03 16

Vietovė – Kaunas

Aplankytos vietos – Spurginė, Tado Ivanausko zoologijos muziejus, Velnių muziejus, Lietuvos aviacijos muziejus.

Garbės svečiai – Donatas, Monika ir Jogailė

10 val. ryto pakilę iš savo šiltų lovų susitikome Laisvės alėjoje esančioje spurginėje paskanauti legendinių spurgų ir pasišildyti, nes vėjas buvo nepaprastai žvarbus. Kiekvieną sykį čia apsilankius atrodo, kad laikas šitoje vietoje sustojęs – tas pats „sovietinis“ interjeras, tos pačios bufetininkės, tos pačios visų taip mėgstamos spurgos. O žinojot, kad ten yra palangė, ant kurios telpa pasismaginti ir į Laisvę pažiūrėti net penkios merginos? :)

Iš Spurginės keliaujame į Tado Ivanausko zoologijos muziejų. Juokinga, kaip Laisvės alėjoje, norint sužiūrėti visus mažuosius keliautojus, persiporuoja šeimynos – mama iš vienos šeimos, tėtis iš kitos, o vaikas dar trečių. Bet visi linksmi ir patenkinti, nes tarp savų :) Vos įžengus pro muziejaus duris Giedriui pradeda suktis mintys, kaip būtų galima optimizuoti muziejaus kaštus - pastatant turniketą vietoj moteriškės, kuri plėšo bilietus :) Muziejus gražiai susitvarkęs, pamodernėjęs, nebėra ir tų baisių mėlynų tapkių, kuriomis turėdavome autis, kai dar buvome mokyklinukai. Šiuolaikinius vaikus vis traukė pamaigyti liečiamuosius ekranus :) Eksponatų tikrai labai daug, todėl užtrukome kurį laiką kol viską apžiūrėjome. Jau po šio muziejaus kai kuriems iš mūsų paskaudo kojas ir aplankė malonus nuovargis :)

Kita stotelė – Velnių muziejus. Labai liūdna, kad eksponatus užgožė labai nepatenkintos darbuotojos. Prisiminėme anekdotinę situaciją – „Klientai trukdo dirbti“. Velniukų buvo įvairių – piktų ir linksmų, drožinėtų ir metalinių, siuvinėtų, suvežtų iš įvairių šalių. Gražiausia, kad visi daiktai su savo dvasia - ne kinietiški „plastmasiukai“.

Apžiūrėję velniukus, kurie mus kas dieną vis kuo nors gundo, lekiame į Lietuvos aviacijos muziejų. Dauguma iš mūsų net nebuvome apie jį girdėję anksčiau. Kas norėjo, išbandė savo kaip lakūnų įgūdžius skrydžių imituokliu.

Po to dar atidžiau apžiūrėjome daugybę su aviacija susijusių eksponatų, lėktuvų modeliukų ir tikrų sklandytuvų. Ekspozicijos išdėstytos keliose salėse, taip pat po atviru dangumi. Atrodo, kad tai buvo mus visus tądien labiausiai nustebinęs muziejus, kai pagalvoji: „o kodėl apie jį anksčiau negirdėjau?“

Beje, muziejus turi ir dar vieną nuostabią pramogą, įtraukiančią beveik visus – iš didžiulių 24 kvadratų galima sudėlioti įvairias nuotraukas.

Pavargę, su krūva nostalgiškų prisiminimų ir naujų įspūdžių visi susirenkame atidaryti šašlykų sezono ir pasiplepėti jaukiame ir labai šiltame draugų būryje :) O pirmadienį jau pradedame laukti kitos kelionės...

Toliau kelionės organizavimo estafetė perduota Aušros ir Aurimo šeimynai :)

Antroji kelionė - vidurio Lietuva

Kelionės organizatoriai – Indrė ir Vincas

Data - 2012 09 01
Vietovė – Vidurio Lietuva, Krekenavos regioninis parkas
Aplankytos vietos – Pašilių stumbrynas, Girinio takas, Krekenavos regioninio parko lankytojų centras, Čičinsko kalnas, Linų muziejus (iš išorės), Mėnulio akmens parkas, beždžionių tiltas pakeliui.

Garbės svečiai – Greta ir Vitalijus

Moksleiviai su gėlėmis rankose patraukė į mokyklą, o mūsų klubelis rugsėjo pirmąją nusprendė pažymėti kelione į vidurio Lietuvą. Taigi 8-ą valandą ryto mūsų „salotinė“ armija aiškiai išsiskyrė iš visų kitų degalinės Lukoil lankytojų, kai pavėlavę organizatoriai kartu su garbės svečiais prisijungė prie jau nekantraujančių kelionės draugų.

Kaip jau supratote, šį kartą pajudame nuo Lukoil degalinės autostradoje Kaunas-Klaipėda.

Nuotaikos puikios, nors vėjas gan stiprokai taršo plaukus :) Pasidaliname paskutinius marškinėlius ir apsirėdę klubo simbolika startuojame Panevėžio link.

Dar prieš 10 valandą pasiekiame savo pirmąjį tašką – Pašilių stumbryną.

Saulutė dar nelepina, bet oras tikrai gaivus pasivaikščiojimui gamtoje. Kas su „botikais“, kas su „kapišonais“, o rankose pintinėmis skubame ir nekantraujame pamatyti tuos egzotiškus milžinus.

Ir iš tiesų – įspūdis buvo didelis! Tiek vaikai, tiek mes išplėtę akis stebėjome kaip visa banda artinasi, trinasi į medžius :), žaidžia, pešasi..

Vienoje iš stebėjimui įrengtų pavėsinių užkandame keptos duonos, kitų skanumynų ir po truputį žingsniuojame link mašinų, juk norisi ir kitur suspėti.

Vos kelis kilometrus pagrįžus nuo Pašilių stumbryno sustojame pamatyti Lietuvos sukilėlių slaptaviečių. Beeinant mišku įvertini, kad ši kelionė – tai tikras pabėgimas nuo miesto: daug gamtos, žalumos, tyro oro.

Vikrios mergaitės jau ir grybų spėjo prisirinkti :)

Dar po gero pusvalandžio ir vėlgi stojame Krekenavos girininkijos miško aikštelėje. Šį kartą mūsų objektas - pažintinis "Girinio takas" įrengtas 2003 metais. Tako tikslas - natūralioje aplinkoje supažindinti lankytojus su mišku, jo struktūra bei jame vykdomais darbais, pratinti žmones kultūringai elgtis gamtoje :)

Juo keliaudami susipažinome su labiausiai Lietuvos miškuose paplitusiomis medžių rūšimis, miško ardais, pagrindiniais miško priežiūros darbais. Apsišvietėme J Įdomu tai, kad tai nėra labai išpopuliarintas turizmo objektas, tačiau žavus savo miško takučiais, originaliais stendais, išsamia informacija. Verta atrasti tokius Lietuvos kampelius!

Pakeliui radome apžvalgos bokštelį, iš kurio atsivėrė vaizdingas Linkavos upelio slėnis ir skardis.

Pailsėję ant suolelių, o kai kas palei medžius bei užkandę sumuštiakų pajudėjome toliau.

Taip tyru oru pravalę plaučius lygiai vidurdienį pasiekėme Krekenavos regioninio parko lankytojų centrą. Ir nė kiek neperdedant  - buvome apakę! Dar nė vienas iš mūsų neesame matę tokio gražaus lankytojų centro. Ekspozicinė juosta lankstėsi per visą patalpos erdvę, atkartodama Nevėžio upės vingius, vienur sukdama į kairę, kitur - į dešinę, žemyn ir aukštyn, palikdama senvages ir užutekius. Informacija pateikiama įdomiais pasakojimais, iliustruotais išraiškingais dideliais vaizdais..Mes lietėme akmenukus, samanėles, ausinėmis klausėmės paukštelių čiulbesio, žiūrėjome reportažą apie stumbrus, uostėme būdingus parko gamtos kvapus, grožėjomės inkrustuotais augalėliais, skaitėme informaciją interaktyviame ekranėlyje..:)

Kadangi lankytojų centre užsibuvome gerokai ilgiau nei planuota, tai ir pilvai jau burbti pradėjo :) Turbūt vienintelis netobulumas šioje kelionėje, kad pakeliui nebuvo galima rasti vietėles skaniai pavalgyti. Tad teko patraukti į patį Panevėžį. Na bet ar neįdomu papietauti pačiame Panevėžio teatre? Kijevo kotletai, sultinukai, naminė mišrainė..
Tik apie trečią valandą privažiavome Linų muziejaus malūną. Deja, šeštadienį jis jau uždarytas. O taip knietėjo patekti vidun..Nieko, kai jau neliks kur keliauti, grįšime dar kartą :)

Netoli Linų muziejaus pūpso Čičinsko piliakalnis – jis taip pat buvo mūsų sąraše. Pasak padavimo, kalnas supiltas buvusio mūšio vietoje: mūšyje žuvęs vadas, o žmonės nešę kepurėmis žemę ir jo kapo vietoje supylę didelį kalną. Organizatoriai stengėsi papasakoti ką žinoję apie šį kalną ir jo poną Čičinską. Tai, kad ponas liepdavęs baudžiauninkui medyje kukuoti ir jį nušaudavęs, skriaudęs moteris, o kartą į bažnyčią įjojęs raitas.

Nors buvo nesuplanuota, tačiau lankytojų centre nuspręsta aplankyti dar vieną įdomų objektą – beždžionių tiltą, kuris, pasirodo, buvo visai pakeliui. Iš Krekenavos keliaudami jau Kauno link, stabtelėjome trumpam pajausti siūbuojantį tiltą. Ir kaip tik pradėjo lynoti. Švelnus lietutis mūsų neišgąsdino ir mes linksmai išdykavome ant siūbuojančio tilto. Dar ir skanių sumuštinių užkandome :) Tikslaus vietovės pavadinimo nepamename..

Na ir paskutinė stotelė – Mėnulio akmens parkas prie buvusio Leonardavo dvaro sodybos. Deja, dabar iš Leonardavo dvaro tik medžių alėja ir terasinis parkas belikę. Tad važiuodami dar ir pravažiuoti sugebėjome. Čia išvydome kol kas nedidelę ir dar ne daug kam žinomą,  skulptoriaus Alfrido Pajuodžio įkurtą akmens skulptūrų ekspoziciją po atviru dangumi, keistai pavadintą „Mėnulio akmens parku”. Prisiglaudėme medinėje terasoje po stogeliu ir jau pliaupiant lietui iškylavome. Pasijautė ir lengvas nuovargis, tad tik valgėme, juokėmės, gulėjome..

O geriausias prisiminimas iš šios kelionės  - tai šieno kitkos. Jų radome tiek važiuojant į priekį, tiek grįžtant atgal. Kaip vaikai šėlome šiaudiniuose laukuose: ridenome, lipome, šokinėjome. Gal kiek ir išprotėję esame, bet taip mes kuriame prisiminimus! Kad būtų gera keliauti :)

Trečios kelionės organizavimo estafetė atiteko... Jurgos ir Giedriaus šeimynai :)