Nors buvo vasara, bet orelis pasitaikė kaip tyčia toks visai
ne vasariškas. Į sodybą „Viliošiai“ atvykome visai vėlai, buvo bepradėję temti.
Mūsų kelionės namai – vasarnamiai, bet šį vakarą tas faktas visai nedžiugino.
Pagrindiniame sodybos pastate dar vyko vestuvės, pievoje stovėjo palapinė,
kurioje taip pat vyko „tūsas“, taigi atvykimas ir pasitikimas buvo gan
chaotiškas, nameliai nedžiugino erdve ir jaukumu, mūsų šeimynų laukė dviaukštės
lovos...Organizatoriai Vincas ir Indrė akimirką patyrė lengvą šoką (nu gerai
gerai, šoką patyrė tik Indrė), bet mūsų kompanija nebūtų mūsų kompanija - greitai išsidalinus nakvynės kampelius,
susirinkus viename iš namelių, glaudžiai sėdome aplink stalą, kur jau dalinomės
užkandžiais, skambėjo juokas ir istorijos. Vaikai tuo tarpu užkariavo lovų
antro aukšto erdves 😊 Žinoma, ne patys mažiausi.
Ir taip atėjo rytas. Saulutė pamažu teikė vilties. Sočiai
papusryčiavę iškeliavome į savo pirmąjį objektą. Tai buvo pagrindinė šios
kelionės vinis – Akmenės rajono karjerai. Kartu su karjerais.lt vedliu Justu
praleidome geras tris valandas.
Aplankėme kelis skirtingus karjerus: Karpėnų klinčių,
Menčių klinčių ir Šaltiškių molio. Mūsų žingeidžiai kompanijai labai patiko
sužinoti apie karjerų istoriją, kasybos technologiją, geologiją. Jausmas toks
lyg būtum pabuvojęs ne Lietuvoje. Penas akims ir pojūčiams!
 |
| Antrame plane - selfiukas :) |
Technikos gigantai žavėjo savo dydžiu,
buvo išties dideli, o mes pasijautėme kaip skruzdėlytės. Kojos klampojo po
neįprastas molio ir klinčių erdves, lipom ir leidomės, ėjom šalia karjerų
geležinkelio, nulydėjom vieną kitą traukinuką. Vaikai turėjo užtektinai erdvės
išdykavimams. Milžinišką plotą užimantis Šaltiškių molio karjeras net nepanašus
į žemės paviršių. Primena Marso paviršių 😊
Su Justu atsisveikinome ties Papilės apžvalgos bokštu. Tai
mūsų antras kelionės objektas. Apžvalgos bokštas dar vadinamas Jurakalnio
apžvalgos bokštu ir yra pastatytas ant stataus Ventos upės kranto, todėl iš
apžvalgos bokšto atsiveria gražus Ventos upės vingio vaizdas bei Papilės
miestelio panorama.
Nerukus pasiekėme trečią kelionės objektą - Simono Daukanto
muziejų Papilėje. Turbūt retas kuris nežino, kas toks buvo Simonas Daukantas.
Žymus lietuvių istorikas, rašytojas, tautiškumo žadintojas. Muziejus čia įkurtas
ne šiaip sau – Simonas Daukantas Papilėje praleido paskutinius gyvenimo metus. Muziejuje
saugomi įvairaus pobūdžio su Simonu Daukantu susiję eksponatai. Čia radome
Justino Marcinkevičiaus kūrinio „Daukantas“ rankraštį, įvairios dokumentinės
medžiagos ir pan. Unikaliausias muziejuje esantis eksponatas – paties Simono
Daukanto iš obels šakų pagaminta kėdė. Kieme esančioje klėtelėje - mažutė
etnografinė ekspozicija. Čia apžiūrėjome įvairius namų ūkio padargus. Už
klėtelės radome taką, grįstą akmenimis.
Tai mūsų ketvirtas šios dienos kelionės objektas. Kilometro
ilgio takas vadinamas Jurakalnio pažintiniu geologiniu taku. Šiuo taku nuėjome iki Ventos upės. Ir grįžome agal 😊
Tada trupučiuką pavažiavome ir skaniai sočiai
papietavome Ventos miestelio kavinukėje, kur mums vieniems buvo skirta
banketinė salė ir jau laukė iš anksto užsakyti patiekalai.
Penktas objektas - Ventos regioninio parko lankytojų centras.
Čia atradome interaktyvią ekspoziciją, gidę, kuri greitomis viską supasakojo ir
keletą įdomesnių eksponatų, iš jų ir dinozaurai 😊
Diena buvo išties graži, išėjus iš Ventos lankytojų centro vis dar smagiai
švietė saulė, todėl nusprendėme, kad pats metas nusipirkti ledų. Papilės
miestelyje susiradome parduotuvėlę, kuri buvo visai greta Simono Daukanto
paminklo. Čia ir suvalgėme ledus. Elegantiška
Simono Daukanto figūra vienoje rankoje laiko knygą, kita – rodo į žemę.
Paminklą 1928 m. sukūrė skulptorius Vincas Grybas. Paminklas skleidžia tiek
išorinio, tiek vidinio dvasinio pasaulio harmoniją. Tai yra ne tik Papilės, bet
ir visos Lietuvos simbolis, įprasminantis išmintį, laisvę ir valią.
Visi objektai tądien buvo arti vienas kito, todėl pagal nuotaiką
ir energiją nusprendėme, kad paskutiniu objektu taps kabantis beždžionių tiltas
per Ventą ir jau trauksime link savo vasarnamių.
Grįžę tarp 17-18 val. turėjome sočiai laiko pavakaroti. Išbandėme
lauko supynes, lieptukus per vandens telkinuką, išsiruošėme į sodybos kavinę
pavakarieniauti. Kavinė Luokava buvo panaši į aplinkinių miestelių traukos
centrą, čia vyko vakaro programa su gyva muzika 😊 Vaikams tai buvo gera atrakcija. Vakarą užbaigėme
šalia laužo šviesos ir fejerverkų 😊
Kita diena ir vėl prasidėjo bendrais pusryčiais sodybos
kavinėje. Čia garbingai įteikėme Sraigę Motinėlę sekančios kelionės
organizatoriams – Giedriaus ir Jurgos šeimynai.
Saulė nešvietė, bet ir nelijo. Mes patraukėme į pagrindinį
ir vienintelį tos dienos objektą - Kamanų valstybinio gamtinio rezervato
direkciją ir lankytojų centrą. Čia mūsų laukė gidas, kuris specialiai dėl mūsų
ir atvyko į sekmadieniais nedirbantį lankytojų centrą. Lydimi gido išvykome į
Kamanų valstybinį gamtinį rezervatą.
Ekskursiją pradėjome nuo apžvalgos bokšto. Tai įspūdingas 30
m aukščio bokštas su dviem apžvalgos aikštelėmis. Įlipus į apžvalgos bokštą
atsivėrė panorama su vaizdingomis Kamanų pelkės plynėmis ir salomis, aplinkui
besidriekiančiais miškais.
Šalia bokšto driekiasi Kamanų mokomasis takas. Tako pradžia
yra ties rezervato teritorijos riba. Lydimi nuoširdaus ir savo darbui
atsidavusio gido leidomės į dviejų valandų kelionę, kurioje sužinojome apie
gyvūnų biologiją, jų aplinką, pamatėme kaip mišraus miško tankmė atsiremia į
pelkę, kaip aukštapelkės šlaitas pasidengia samanų danga, išvydome Kamanų
senežerį, kuriame migracijos metu poilsiui leidžiasi žąsys, antys.
Po rimto pasivaikščiojimo tikroje gamtoje grįžome į lankytojų
centrą, kur jau pavargę mėgavomės G. Aleknos sukurtu filmu „Kamanų rezervatas“,
išbandėme terminalus. Juose vaizdžiai pateikiama informacija apie pelkės ir
miško ekosistemas bei augalų ir gyvūnų rūšis.
Lauko aikštelėje su kai kuriais jau atsisveikinome, su
kitais pakeliui namo sustojome sukirsti picų. Atsimojavome, atsibučiavome ir laimingi
parvykome namo.
