Kelionės organizatoriai – Aušra ir Aurimas
Data – 2016 07 29-31
Vietovė - Aukštaitijos nacionalinis parkas, Ignalinos apylinkės
Dalyviai - 10 suaugusių ir 10 vaikų
10-oji kelionė! Jau, bet kartu - dar tik 10-oji, nes dar tiek Lietuvos krašto nematyta, tiek paslapčių neatskleista, edukacijų neišbandyta.. Tačiau kaip ten bebūtų - įžengimas į antrąją dešimtį reiškia mini jubiliejų. O koks jubiliejus be šventinio torto!? Na, torto nekepėme, bet.. Apie viską iš eilės!
10-osios kelionės planavimas. Vis sutampa, jog mūsų organizuojamos kelionės praplečia keliavimo trukmę. Nuo 4-osios mūsų organizuotos kelionės išvykos tapo dvidienėmis, o štai pradėjus dėlioti naują maršrutą tapo aišku, jog įvertinus kelionę pirmyn ir atgal - dviejų dienų mažoka visai planuojamai veiklai įgyvendinti. Tad mūsų šauniajai kompanijai vieningai pritarus, organizavome pirmąją mūsų dvinaktę kelionę.
Kodėl Ignalinos kraštas? Išties pasirinkimų sąraše konkuravo du kraštai - Biržų ir Ignalinos. Biržai viliojo savo alumi (suaugusiuosius :)) ir suremontuota Biržų pilimi, o Ignalina - savo ežerais. Pastarosios laimėjimą ir nulėmė tikėjimas vidurvasario karštu oru ir gaiviomis maudynėmis vakarais po įspūdžiais pripildytos dienos. Bet tu planuoji, o ten už kampo likimas tyliai krizena į delną..
Pirmasis vakaras arba saldžioji maršruto dalis. Kaip niekada anksti prasidėjo ši kelionė - penktadienio popietę 15:30 val. pajudėjome iš Hesburger užkandinės mašinų stovėjimo aikštelės, nes jau 18 val. mūsų laukė pirmojoje maršruto stotelėje. Čia ir grįžtame prie tų minėtų “šventinių tortų” :) Apie Romnesos restorano Ignalinoje organizuojamą šakočio kepimo edukacinę programą buvo tekę girdėti ne vieną atsiliepimą, tad išsirinkus kelionės kryptį ši pramoga tapo ne tik pirmuoju lankytinu objektu, bet ir saldžiąja kelionės dalimi.
Čia net lubos - "šakotinės".
Kepdami šakotį ne tik išgirdome apie visą procesą nuo.. iki, bet ir patys jame dalyvavome bei sužinojome daug įdomių dalykų apie Pono šakočio kilmę ir populiarumą. Ar žinojote, kad Europoje suskaičiuojama net 60 šakočio kepimo receptų?
O štai ir Sraigių šakotis! Minkštutėlis, natūralus, kvapnus ir, svarbiausia, gamintas su didele 20-ties širdelių meile.
Mini informacija. http://www.romnesa.lt/ignalina/edukacines2.html Programos trukmė apie 1 val. Kaina - 125 eur iki 25 dalyvių arba 5 eur asmeniui viršijus 25 dalyvių skaičių.
Kadangi tai buvo vienintelis šio vakaro lankytinas objektas, tai ne tik prisižiūrėję / prisiragavę / "prisiuostę" šakočio, bet ir sočiai pavakarieniavę pajudėjome nakvynės vietos link, kurioje savo vėliavą išsikėlėme ir Sraigių himną sugiedojome!
Antroji diena arba daug įspūdžių ir veiklos. Gana intensyvi antrosios kelionės dienos programa neleido ilgai vartytis lovose. Juolab, kad pirmajame dienotvarkės "taške" mūsų laukė fantastiški pusryčiai. Tad.. sveiki atvykę į Paukščių kaimą! Aukštaitijos nacionaliniame parke įsikūręs ūkis suviliojo savo šūkiu "Jei trokšti laimės, Laimės paukštė gyvena Cijonuose - atvažiuok ir surask ją.".
O kokių paukščių kiaušiniai virs mūsų pusryčiais?
Po sočių pusryčių šeimininkė pakvietė pasimokyti rašyti plunksna, o kartu parašyti laišką Laimės paukštei bei užrašyti ar nupiešti savo svajonę, kurios, sako, tikrai išsipildo.
Mūsų visų svajonių laiškai patikėti Laimės paukštės medžiui. Labai lauksime jų išsipildant!
Aukštaitijos nacionalinis parkas - seniausias ir vienas nuostabiausių nacionalinių parkų Lietuvoje su puikiai išvystyta infrastrūktūra net 4 keliavimo būdams - pėsčiomis, dviračiais, vandeniu ir automobiliu. Be to, puikus Aukštaitijos parko internetinis puslapis su itin aiškiai pateikta informacija leidžia pasirinkti patogiausią savarankiško keliavimo maršrutą. Daugiau informacijos: https://www.aparkai.lt/marsrutai/
Tad ir mes neišradinėjame dviračio, o įvertinę savo dienotvarkę ir keliavimo tempą, pasirenkame A1 maršrutą automobiliu. Aprašyme rašo, jog tai - žiedinis pusdienio (46 km; 5,5 val.) trukmės maršrutas automobiliu, prasidedantis Palūšėje, ir kurio 90 proc. tęsis asfaltu ir 10 proc. - mišku. Lankytinos vietos: Palūšė - Šakarvos II pilkapiai - Kaukiškės aikštelė - Antalksnės skulptūrų ansamblis - Ladakalnis - Ginučių ir Papiliakalnės piliakalniai - Šiliniškių apžvalgos bokštas - Kirdeikiai - Pakaso vandens malūnas - Senovinės bitininkystės muziejus - Ginučių vandens malūnas - Trainiškio ąžuolas - Medžiukalnio šaltinis - Gaveikėnų vandens malūnas. Deja, mūsų maršrutas prasidėjo Cijonuose, tad į Palūšę nebegrįšime (bent jau ne šiandien) ir padarę nedidelį lankstą kelionę tęsiame nuo Šakarvos II pilkapių. Dėl mūsų mažųjų keliautojų miego ir kantrybės ypatumų maršrutą pasikoregavome, tam tikrus objektus praleisdami arba žvelgdami į juos pro automobilių langus. Pirmoji stotelė - Ladakalnis, 176 m aukščio virš jūros lygio kalnas, paskelbtas geomorfologiniu gamtos paminklu.
Nuo Ladakalnio judame Ginučių ir Papiliakalnės piliakalnių link. Informaciniame stende teigiama, kad ant šio archeologijos paminklu laikomo piliakalnių komplekso stovėjusi Linkmėnų pilis, aprašyta dar 1373 m. ir kuri buvo valdoma karaliaus Mindaugo seserėno Lengvenio.
O laiptelių būta tieeek daug, kad po to prireikė ir atokvėpio minutėlės.
Kita stotelė - Šiliniškių apžvalgos bokštas. Tai - 2004 m. pastatytas 60 m. telekomunikacijų (Bitės) bokštas, kuriame 30 m. aukštyje įrengta apžvalgos aikštelė, leidžianti apžvelgti 280 laipsnių panoramą. Deja, tai vienas iš tų bokštų, kuriuose itin jaučiasi kiekvienas judesys, tad ne visi sraigiai ryžosi į jį pakilti. Tačiau likę apačioje tikrai nenuobodžiavo - mus visose kelionėse lydi Žali žali daigeliai :)
Pro Kirdeikius pravažiavę, o Pakaso vandens malūno lankymą palikę kitam kartui, skubėjome į Senovinės bitininkystės muziejų Stripeikiuose, kur mūsų laukė pirmasis kelionės nesusipratimas. Deja, planuoto ekskursijos gido taip ir neradome. Tad pamoka ateičiai - ne tik patiems informuoti apie pasikeitusius planus, bet ir prieš kelionę perskambinti užsakytoms programos, ar niekas nepasikeitė. Tačiau tai nesutrukdė mums patiems apžiūrėti muziejaus ekspozicijos, juolab, kad informacijos centre duodami lankstinukai pakankamai išsamiai ją aprašo.
Senovinės bitininkystės muziejus pradėtas kurti 1978 m., o lankytojams duris atvėrė 1984 m. ir nuo tada tapo lankomiausiu Aukštaitijos nacionalinio parko objektu. Jame lankytojai gali susipažinti su bitininkystės raida Lietuvoje, bičių gyvenimo ypatumais ir savitumais.
O ar žinojote, kad savo kompanijoje turime bičių deivę Austėją? :)
Pramogų parkas Žuvėdra suviliojo "du viename" principu - šiokiu tokiu adrenalino kiekiu po ilgos važinėjimo ir vaikščiojimo dienos bei skaniu maistu restorane. Be to, jie žadėjo ilgiausią skrydį per ežerą Lietuvoje ir šuolį net iš 22 m aukščio. Žinoma, tuo susiviliojo ne visos suaugusios Sraigės, nes baimės akys buvo didesnės.. o ir šiaip gi kažkas turi vaikus prižiūrėti (nors jiems ir įrengta puikiai tinklu apsaugota trasa :) ) ir visus skrydžius įamžinti :D Visi išbandę sakė, jog labai smagu!
Trečioji diena arba tingus poilsis.
Karščiu nelepinęs savaitgalis pranašavo šiltesnį sekmadienį. Tad jis buvo suplanuotas tingesnei programai, aplankant tik vieną objektą - Palūšę, nepamirštant pasipliuškenti jos paplūdimyje.
Šįkart gidė mūsų nepamiršo ir pristatė ne tik Palūšės lankytojų centro ekspoziciją, papasakojo apie įžymiąją Palūšės bažnyčią (pastatytą 1750 m. ir kartu su vienintele Lietuvoje aštuonkampe varpine, koplytėle ir medine tvora sudarančią vieną seniausių medinės architektūros ansamblių Lietuvoje) bei aprodė Pilkapio ekspoziciją bei akmens amžiaus būsto rekonstrukciją. Deja, visa ši informacija buvo pateikta taip sausai ir neįdomiai, kad ją pamiršome vos atsisveikinę :(
